VILNIUS IS BLURRING
arba
kolektyvinis jaunojo menininko blogas
Vieną rytą pabudau nuo baldų kilnojimo bute virš ir bandžiau vėl užmigti įsivaizduodamas kaip aš, skulptorius, užlipu pasisveikinti su viršuje gyvenančiu kaimynu ir galingomis bei didelėmis savo rankomis iki trakštelėjimo spaudžiu to seno buvusio kėgebisto ranką. Tačiau užmigti nepavyko, o užlipęs pas kaimyną teradau pravertas duris ir popierinėmis iškarpomis – siužeto talonais nukabinėtas sienas. Jis išsikraustė. Triukšmingai.
Nenorėdamas, kad mane čia kas aptiktų, greitai atsitiktine tvarka nukabinau iškarpas, kurios, kaip tuo metu maniau, buvo jo iškirpti, „cenzūruoti“ ar kitais būdais gauti fragmentai iš vietinės kultūros personažų blogų, iš pašto dėžučių pavogti laiškai, nugvelbti dienoraščiai ir kt.. Vėliau man pasirodė, kad tai yra ištraukos iš neoficialių tardymo protokolų.
Žemiau pateikiu tik kelias šių siužeto talonų ištraukas, kurias sudėjau tokia tvarka, kad jos besijungdamos netyčia neįgautų kokių nors nelauktų atsitiktinių prasmių. Kad būtų lengviau orientuotis, sugalvojau ir pavadinimus. Štai jos:
Iškrypėlio Vilniaus gidas
Vakar suorganizavome nelegalią Sofijos Fiennes filmo „Iškrypėlio kino gidas“ peržiūrą. Publika iš karto užsimanė peržiūrėti visus filme minimus filmus ir peržiūra užsitęsė iki poros parų ir ilgiau, kurias puikiai apibūdina Slavojaus Žižeko mintis: „It starts with „dreams are for those who can not endure, who are not strong enough for reality. It ends with „realities are for those who are not strong enough to endure to confront their dreams“.
Vilnius kaip ekranas
Vilnius vėl tapo ekranu, į kurį yra projektuojami kiti miestai ir idėjos. Milžinišku greičiu lėkdami per naktinį Vilnių kalbėjomės su moldavų kilmės taksistu, kuris trumpai dirbo taksistu Kijeve, Čikagoje ir neseniai leido atostogas Transilvanijoje.
-Nemiegojau jau dvi paras,- sako jis. –Daug darbo. Be to, negaliu užmigti.
Mašina sklandžiai slydo miesto gatvėmis.
Per radiją skelbė konkurso „Lietuva po dvidešimt metų“ rezultatus. Techno-menininkas Darius Mikšys pasiūlė projektą, pagal kurį seniems tarybiniams traukiniams būtų priklijuotos super-greitųjų traukinių nosys.
-Per greitai keičiasi miestas,- tęsė jis. -Tesudėk bluostą ir štai buvęs Šanchajus pavirs Naujuoju Šanchajumi, kurį kiti vadina Naujuoju Frankfurtu. Senamiestis dar prieš porą metų tapo Praha. Žinau barų, kurie galėtų ūžti Briuselyje. Arba Dubline. Arba tarpukario Brodvėjuje. Kauno gatvė pavojingesnė už Laisvės alėją to paties pavadinimo mieste. Gedimino bokštas atrodo kaip Didžiosios kinų sienos liekana. Rašytojų svetainė užsikonservavo nematoma geležine siena, tačiau švenčia lyg būtų gavę romo statinę iš draugiškos Kubos. Priemiestyje galima rasti ir Archipelago lagerių. Vakar ten važiavau paimti porą škotų, kuriuos prieš tai ten nuvežė ir prievarta išlaipino kitas taksistas. Paėmė viską ką jie turėjo ir nuvažiavo. Šie mane sutiko kaip lietuviai būtų sutikę amerikiečius iš karto pasibaigus antram pasauliniui.
Paroda kaip pabėgęs virusas
Man paroda – tai viską ryjantis ir viską talpinantis robotas, tai robotas – animalistinė, animistinė, anamorfozinė nuotykių sriuba, kurios visi ingredientai pabaigoje įgauna panašaus skonio, t.y. žanro požymių. Tai išsipildęs mokslinės fantastikos košmaras, pabėgusių arba mutavusių nanorobotų kerštas, kurie pagal savo pavidalą perprogramuoja, perkonstruoja visas visatos daleles ir anti-daleles į pilkąjį pudingą (grey goo); man paroda – tai programuotojo klaida, kuri praplėšia pokyčių rezervuarą, klaida, kuri kaip plyšęs prezervatyvas paleidžia aktyvius vaisinančius koduotus junginius. Įsivaizduok parodą ne kaip linijinę istoriją, bet kaip susikertančių punktyrinių orbitų masyvą, ne kaip hierarchinį siužetinį medį, kuris baigiasi, kai menininkas, kuratorius, rašytojas ar žiūrovas nukerta šaką ant kurios sėdi, bet kaip persipinančių personažų, erdvių ir istorijų trajektorijas.
Atsarginė versija
Be abejonės, egzistuoja ir kita teorija bei kiti motyvai, kodėl šie tekstai ir idėjos yra punktyrinės ir persiliejančios, bet ne vientisos. Pagal kitą paaiškinimą, šis tekstas yra ne buvusio KGB darbuotojo bute rasti „cenzūruoti“ tekstai, bet citatos iš viešojo blogo www.vilniusisburning.lt, į kurį miesto gyventojai siųsdavo tik tikrai patirtus nuotykius. Pagal dar kitus gandus, šie tekstai atkeliavo iš Realybės ministerijos, kuri fiksavo visus tikrovės pasireiškimus. Dar kiti sako, kad blogas vadinasi vilnius is blurring, tačiau šiuo metu nusitrynė bet kokių paaiškinimų ribos.
Tikrovė ar sapnas?
Niekas labiau nesvaigina nei realybė, tačiau realybė turi savybę dingti ir atsirasti be perspėjimo. Paradoksalu, tačiau realybė yra konstruojama pagal sapno taisykles, o sapnai pagal realybės. Žinote, kiek laiko trunka dabartis, taigi, ir tikrovės jausmas? Apie tris sekundes. Realybė egzistuoja pati savaime, bet norint ją įvardinti, realybę būtina dekonstruoti, nes realybė konstruojama ją dekonstruojant, iš jos atimant paralelines galimybes ir jos neapčiuopiamumą.
O kiek kartų trys realybės sekundės yra virtę sapnų valandomis? Arba atvirkščiai?
KGB pisuarai kavinėje „Neringa“
„Nežinau kas man tada užėjo, bet vieną rytą man „prašviesėjo“, kad turiu apsaugoti mūsų mažą didelį miestą, kad kažkas turi būti tas „imunitetas“, kuris kovoja su pasaulio virusais ir kitokiomis ideologijomis. Tada puoliau naršyti internete, miesto gatvėse ir baruose (laikas čia išeina pro kavinės duris, pastebėjo J.Brodskis) ir lyg būčiau koks senas KGB darbuotojas Duchampo principu surinkau anoniminių tekstų rinkinį, kurį tada iš karto ir užmiršau, ir vėliau atradau tik praėjus keliems mėnesiams.
Štai jūsų dėmesiui kelios mano cenzūruotų tekstų ištraukos:
Vilniaus vampyro išpažintis
Vienu metu manyje taikiai sutilpo daug doktrinų. Buvau ir uolus katalikas, vaikščiojau prie pirmos Komunijos ir iš katekizmų bandžiau suvokti, kas yra piktas amen, nekaltasis prasidėjimas ir Šventoji Trejybė; tikėjau pomirtiniu gyvenimu ir todėl atidariau vabalų kapines, kuriuose laidodavau paties nužudytus vabalus (juk ne kasdien į duris pasibeldžia pasiuntinys nuo geltonojo drugio su pranešimu, kad mirė jaunėlis ir jį reikia palaidoti kol nesulesė didžioji zylė); buvau ir stropus pionierius ir net gavau spec. ženkliuką su išskirtinai tauriu Lenino atvaizdu už pasižymėjimą vadovaujant pionierių būriui renkant vaistažoles ir makulatūrą, tiesa, mano vaistažolės tebuvo parduotuvėje pirkti, išpakuoti ir į vaistažolių supirkimo punktą nugabenti kmynai; kovotojas už nepriklausomybę, nes su iš statybų pavogtais dažais ant parduotuvės sienų demonstravome savo anglų kalbos žinias – Russians go home - masturbation is not a crime; nors nežinojau nei apie Froidą nei apie psichoanalizę, vengdamas pasąmoninės tėvažudystės palikau tėvus ir apsigyvenau pas močiutę; buvau laisvos rinkos ir ekologinės savimonės entuziastas ir savo klasiokams parduodavau popieriukus nuo kramtomos gumos bei tuščias alaus skardines; buvau užkietėjęs Darvinistas ir versdavau pagreitintai evoliucionuoti vietinio šiukšlyno žiurkių bendruomenę rengdamas ragatkių varžybas; prieš savo laiką buvau klonavimo ir biotechnologinių bandymų šalininkas, nes savo eksperimentiniame darže daugindavau sliekus (išaiškėjo, kad sliekai gali būti padauginti visais mechaninio įsikišimo būdais, išskyrus išilginį pjūvį per jo kūną, kurį pavadinau Gorbačiovo pjūviu) ir ant agrasto krūmo skiepijimo principu augindavau morkas tamsoje; buvau laisvos spaudos aktyvistas, kol mama nelikvidavo viso trijų egzempliorių tiražo šeimos laikraščio su straipsniais apie tėvo nuotykius poligamijos baruose. Beje, už tai išsiprašiau mamos surengti savo pirmąją parodą jos sekcijoje. Tai buvo tualetinių muilų pakuočių paroda pavadinimu „Asmens higiena – šeimos židinio harmonijos pagrindas“, tik dabar nepamenu ar pavadinimas turėjo kokią nors konkrečią potekstę ar buvo padiktuotas bendro to meto šūkių kūrimo principų.
Pokalbis (kavinėje) kaip didaktinė alegorija
Žinomas (ne tik KGB) Vilniaus menininkas užkalbino jaunąją kuratorę. Tačiau abudu apsimetė dar kitais asmenimis:
-Studijuoji filosofiją? Cool. Kas yra tavo mylimiausias filosofas?
-A… Galbūt Dekartas…
-Come on. Jis juk neskaitė Baudrillard‘o.
-Aš irgi neskaičiau. Tai ką?
-Nebūk kvaila kaip tapytojas!
-Aš kvaila kaip Rrose Selavy.
-Ką geri?
-Kuria prasme?
-Kokius geri korporacinius gėrimus?
-Kas čia per klausimas?
-Na, mes vartojame prekinius ženklus, o ne produktus.
-Fuck you.
-Tu sakai fuck you ne man, o parduotuvėms, kuriose lankausi.
-Matosi, kad shoppingą iškeitei į Baudrillardą.
-Aš dėviu tik jau kitiems nereikalingus drabužius. Tausoju Bengalijos vaikų pamokoms skirtą laiką.
-O moteris? Irgi vartoji tik jau panaudotas? Dėvėtas?
-Nedėviu. Lietuvoje transseksualams pernelyg priešiška aplinka.
-Kuo tu vardu?
-Tele Žuanas. O tu?
-Oksana.
-Hm. Hm. Pirmą kartą girdžiu.
-Ką, tikrai?
-Jo. Prieš tai esu tik skaitęs. Internete. Siūlančių juslines paslaugas skyreliuose.
-Koks romantiškas jaunuolis. Turi bent vieną gerą savybę?
-Matau savybes, kurių nemato kiti.
-O ką matai manyje?
-Ko nemato kiti?
-Pradžioje gali pradėti nuo matomo.
-Pradžia visada gerai.
-Pradžia nebūtinai prasideda nuo pradžios.
-Siūlai iškarto peršokti prie sekso?
-Tau seksas - tai šokoladinis batonėlis, ar ne?
-Kokius šokoladinius batonėlius vartoji seksui?
-Twix.
-Nes, tai yra persirengęs sausainis?
-Ne, nes vienu metu užkemša kelias alkanas skyles.
-Tu atrodai kaip meno kūrinys.
-Bjaurumo estetikos įsikūnijimas?
-Ištaškytas ekspresionizmas?
-Figūratyvinis abstrakcionizmas?
-Konceptualus realizmas?
-Antikapitalistinis prikoliažas?
-Vulgarus natūralizmas?
-Abstraktusis nučiuožimas?
-Narko-sofijos cirkas?
-Didaktinė alegorija. Beje, mūsų rašytojas susipainiojo, kuri eilutė kuriam priklauso.
-Ar tik nebūsi komparatyvistinių komplimentų specialistas?
-Kuris balsas yra tavo, o kuris mano?
-Gavosi neblogas duetas, galėtume lankyti dailųjį čiuožimą arba dar geriau sinchroninį plaukimą poromis.
-O kaip tau sinchroninė tapyba?
-Ne, tokia pradžia sukuria aiškų priešiškumą – nieko nebus.
-Gerai. Pabandykime iš naujo?
Tu – lietuvis?
Ypač dabar, kai išaiškėjo, kad mes, lietuviai, nenorom patekom į draugiškų tautų ratą. Mes esame kitokie, sakė istorijos mokytoja. Todėl lietuviai vaidindavo vokiečių nacistus tarybiniuose filmuose apie „Didįjį Tėvynės karą“. Lietuva buvo labiausiai į vakarus nutolusi TSRS respublika ir, kol kas, labiausiai į rytus nutolusi ES šalis (Deimantas Narkevičius). Lietuviai taip dažnai keisdavo drabužius, kad didžiausia kasdienė ir intelektualinė užduotis buvo išsaugoti tą tikrą lyrinį lietuvio subjektą. Todėl lietuviai buvo paskutinė pakrikštyta tauta, o dabar - vienas paskutinių krikščionybės bastionų. Lietuviai teigia, kad jie pirmieji suprojektavo raketos mechanizmą, o pirmasis lietuvis kosmose - D.Banionis Tarkovskio „Soliaryje“ bando atsikratyti savo mirusios žmonos. Pamenu, kai pirmą kartą žiūrėjau vienu metu prisibijojau, kad jo žmona yra persirengęs Vytautas. Juolab, kad romano autorius buvo lenkas. Tiesa, beveik tuo pačiu metu David Bowie vaidino ateivį filme „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ ir kai jis, ateivis, statėsi kosminį laivą su kuriuo planavo skristi atgal į savo planetą, David personažas suteikė laisvę vyriausiam savo inžinieriui klausti visko, ko tik jis pageidauja. Pirmasis pastarojo klausimas buvo šis:
-Tu - lietuvis?
Beje, šis klausimas išdygo prieš ausis ir kitam aktoriui-chameleonui, Andy Kaufmann (kurį ne itin sėkmingai suvaidino Jimm Carey) filme „Žmogus iš mėnulio“. Nes jis kalbėjo sunkiai identifikuojamu akcentu. Esate kada nors girdėję lietuvišką akcentą?
Tai, be abejonės, nepaskutinė legendinio lietuvio reinkarnacija. Hanibal Lector iš „Ėriukų tylėjimo“ irgi yra lietuvis. Nenustebčiau, jei išaiškėtų, kad Boratas iš Kazachstano iš tikrųjų yra dar vienas mūsų tautos agentas.
Sekso revoliucija
Taip praradau savo pirmąją meilę.
Buvo prasidėjęs atgimimas. Tarybų Sąjungoje nebuvo nei seksualinių fantazijų, nei sekso, nebuvo jo ir Tarybinėje Lietuvoje. Seksas atvyko su atgimimu ir pirmaisiais video aparatais. Tai, aišku, nebuvo legalu, todėl milicija važinėjo naktimis ir tikrino ar kur lange nedega mėlyna televizoriaus švieselė. Nes tarybinė televizija naktimis ilsėdavosi. Tokią švieselę aptikusi milicija atvažiuodavo ir, pirmiausia ką atlikdavo, tai atjungdavo elektros energiją. Be elektros juk neištrauksi kasetės iš video-aparato, be to, pyktelėję ir apsvaigę žiūrovai automatiškai lėkdavo į laiptinę įjungti „išmuštų kamščių“. Deja, ten jų laukdavo milicija ir akinantys prožektoriai.
Neseniai teko matyti istorinį vaizdo įrašą iš tarybinio teismo. Teisėjas klausė teisiamojo:
-Koks buvo to pornografinio filmo pavadinimas?
-Na, nepamenu, aš jo nemačiau, bet galiu papasakoti siužetą.
-Prašom papasakoti,- paragina teisėjas.
-Žodžiu, jauna mergina iš darbininkų šeimos susipyksta su tėvu, kuris prie jos seksualiai priekabiavo, nes, iš visko sprendžiant, jį engė jo darbdavys kapitalistas, be to, jis tikriausiai ir nebuvo profsąjungos narys. Tada ji nusprendžia ieškoti asmeninės laisvės palikdama gimtąjį Mičiganą ir leidžiasi autostopu į Niujorką. Šioje vietoje filmas, kuris prasidėjo kaip amorali klasių kovos melodrama, staiga pavirsta romantiniu kelio filmu. Mergina gana greitai susistabdo automobilį, kurio vairuotojas yra darbo klasės jaunuolis. Mergina su juo pasimyli ir tokiu būdu prisideda prie klasių kovos stiprinimo. Antro automobilio vairuotojas turi ūsiukus ir primena tipišką buržuazijos atstovą, tačiau mergina permiega ir su juo. Prisipažinsiu, šioje vietoje pamečiau klasių kovos siužeto logiką. Vėliau ji permiegojo dar su dvidešimties automobilių savininkais, kartais su keliais vienu metu. Šioje vietoje būtų galima padiskutuoti apie privatinės nuosavybės tikslingumą, bet matydamas, kaip jūs nerimaujate norėdami išgirsti šios istorijos pabaigą, pasakysiu, kad pagrindinė herojė, be to, kad intymiai susipažino su mažiausiai pusės JAV valstijų atstovais, nukeliavo į savo svajonių Niujorką. Tada, šiame kapitalistinio pragaro židinyje ji nuvyko tiesiai į Laisvės statulą nuo kurios fakelo ji prisidegė cigaretę ir svajingomis akimis pažvelgusi Manhateno link bei tolumoje pamačiusi nesuvokiamą falinių dangoraižių galybę džiaugsmingai sušuko konkistadorų džiaugsmu…
-Teisiamasis, ir jūs žiūrėjote šią bjaurastį savo žmonos akivaizdoje?
-Ne tik žmonos, jūsų prakilnybe. Žiūrėjo visas mūsų namas. Oi, neklauskite jų vardų, aš juos pažįstu tik iš matymo.
Istoriniai Lietuvos transvestitai
Istorinis Vytauto Didžiojo polinkis persirenginėti niekada nebuvo nagrinėjamas kaip viena populiarių lietuviškų seksualinių praktikų. Priešingai, teigiama, kad jis pabėgo iš kryžiuočių nelaisvės persirengęs tarnaite ne todėl, kad buvo linkęs į seksualinius eksperimentus, bet tik todėl, kad buvo gudrus ir mastė geo-politiškai. (Įsivaizduokite, kaip jis viduramžių kameroje bandė nusizulinti barzdą ir kojų plaukus). Nematau, kaip šios teorijos galėtų prieštarauti viena kitai. Tačiau aišku, kad transvestizmas yra slapta politinė lietuvio būsena.
Nors ir paskutiniai Eutopoje lietuviai ėjo krikštytis tik dėl dalinamų marškinėlių, kurie buvo nei Nike, nei United colors of benetton. Tačiau dėl jų dauguma priėmė krikštą po kelis kartus. Kai vyko visuotinis referendumas dėl stojimo į ES, didžiąja dalimi jie baigėsi sėkmingai tik todėl, kad vienas didžiausių supermarketų tinklų už panaudotą balsavimo lapelį beveik nemokamai dalino skalbimo miltelius.
Vytautas irgi nuolat keitė drabužius ir vėliavas – tai bijodamas tėvo lemties jis perbėgdavo pas kryžiuočius keršyti saviems, tai grįždavo pas lietuvius persirengęs tarnaite, vėliau jau su kryžiuočių pagalba stiprindavo savo valdas, atiduodavo kryžiuočiams Žemaitiją ar net pražudydavo milžiniškas jungtines pajėgas prie Vorsklos. Šis didysis lietuvis buvo tikras manipuliatorius politiniais drabužiais, didysis transvestitas.
Kitas žymiausias lietuvių transvestitas buvo Jurgis Mačiūnas, tačiau Vilniaus jis taip ir neaplankė.
Tęsiamas pokalbis (kitur)
-Visada norėjau surašyti visus savo sapnus ir padaryti savo sapnų išklotinę, kurią, tiesa, jau irgi esu sapnavęs. Sapnų išklotinė buvo panaši į susikertančių metro linijų planą su nepažįstamomis stotelėmis. Bet ne viskas buvo taip paprasta – viena linija galėjo priklausyti vienam miestui renesanse, o kita linija - kitam miestui mokslinės fantastikos viduramžiuose, todėl Londone per didįjį gaisrą prasidėjęs sapnas galėjo baigtis kur nors Minske, kurį apgulė Napoleonas ar Kaire, kurio piramides statė Alfa Kentauro sistemos gyventojai. Sapnai, kaip ir dienos, turi keistą savybę kartotis, todėl tikėjausi ir vis dar tikiu, kad sapnų žemėlapis arba sapnėlapis galėtų man padėti susiorientuoti, kokiame psicho-geografinės erdvės taške šiuo metu esu ir kur link judu.
-Ar nemanai, kad visa tai skamba kaip dar vienas nesėkmingas bandymas racionalizuoti tai, kas teikia malonumą tik kai yra visiškai iracionalu? Kad tai dar vienas patetiškas bandymas vyrišku būdu pasiženklinti erdves Froido ir Lacano žemėje?
-Matote aš netikiu, kad taip vadinamas mūsų pasaulis yra aiškiai suvokiamas ir racionalus. Bet kuris tarakonas yra sudėtingesnis už galingiausią pasaulio kompiuterį, o kol jūs papasakojote savo sapną vien tik Vilniuje buvo (…).
I don‘t like adventures, I google
Šiąnakt naršiau internete, po to, lyg braižydamas tinklapių vektorius ir mėgdžiodamas kompiuterinės rodyklės trajektorijas, skrodžiau barus, išklausiau restoranų padavėjus, pervažiavau tiltus ir žiūrėjau po jais, skanavau pasaulio kameras www.earthcam.com, įvedžiau tavo psichosomatinius duomenis į paieškos variklius, ieškojau ateities instituto prognozėse, rytdienos horoskopuose, išklausiau benamių parodymus, kaip maniakas visu greičiu skrodžiau miesto duomenų bazes, tačiau tu neegzistuoji skaitmeninės informacijos pavidalais.
Vilniau, kaip geriausia tave patirti?
Pabėgimas (pabaiga)
-Noriu, kad tu su manimi išvyktum.
-Išvykti? Argi galima palikti Vilnių, kuris vienu metu yra Paryžiaus priemiestis, Londono klubų filialas, Didžiojo cirko tėvynė? Bet kodėl?
-Taip, išvykti. Nuo Vilniaus savaitgalio diktatūros, iš Didžiojo Vilniaus cirko, nuo narko-sofijos monopolijos ir planų, kurių niekada nerealizuosiu. Kol Vilniui dar nebūdinga visiška moterų devulvacija dėl lytinės rinkos uždarumo. Kol Vilnius dar netapo buržuazijos katakomba. Kol Vilnius is burning.